Šiandien svarbiausias klausimas nebėra, ar reikia plėtoti atsinaujinančią energetiką. Klausimas: kaip ją plėtoti taip, kad valstybė, savivalda, bendruomenės ir energetikos vystytojai veiktų kaip partneriai.
Gamybos įmokų sistema buvo svarbus pirmasis žingsnis, leidęs dalį energetikos projektų sukuriamos vertės grąžinti vietos teritorijoms. Tačiau vien finansinis mechanizmas negali sukurti pasitikėjimo. Todėl šiandien reikia pereiti nuo gamybos įmokų administravimo prie energetikos partnerystės modelio.
Kodėl dalis projektų vis dar stringa? Dažniausiai ne dėl technologijų ar finansavimo. Konfliktai kyla todėl, kad dialogas su bendruomenėmis pradedamas per vėlai, kai pagrindiniai sprendiniai jau parengti. Tuomet derybos persikelia į servitutų, privažiavimo kelių, kabelių trasų ar kitų techninių sprendimų derinimą.
Praktikoje pasitaiko atvejų, kai atskiri proceso dalyviai, pasinaudodami savo derybine padėtimi, siekia neproporcingos ekonominės naudos už sutikimus ar susitarimus. Kitais atvejais projektų eigą reikšmingai sulėtina ilgos procedūros, teisiniai ginčai ar situacijos, kai pavieniai prieštaravimai tampa kliūtimi viso projekto įgyvendinimui. Tokios situacijos nėra naudingos nei bendruomenėms, nei investuotojams, nei valstybei.
Kita vertus, dažnai nepakankamai matoma ir projektų kuriama nauda. Įgyvendindami energetikos projektus vystytojai neretai rekonstruoja ar sustiprina vietinės reikšmės kelius, įrengia naujus privažiavimus, modernizuoja dalį inžinerinės infrastruktūros ir prisideda prie teritorijų investicinio patrauklumo. Ši nauda išlieka vietos gyventojams ir pasibaigus statyboms.
Savivalda turi tapti pagrindine energetikos partnerystės koordinatore. Būtent savivaldybės planuoja teritorijų vystymą, organizuoja teritorijų planavimą, dalyvauja statybos leidimų procese, rūpinasi vietos infrastruktūra ir geriausiai žino gyventojų poreikius. Todėl sprendimai dėl gamybos įmokų panaudojimo, vietos prioritetų ir bendruomenių įtraukimo pirmiausia turėtų būti priimami savivaldos lygmeniu. Valstybės institucijų vaidmuo: nustatyti vienodus standartus, užtikrinti skaidrumą ir vykdyti priežiūrą.
Energetikos vystytojai turi būti ne tik investuotojai, bet ir ilgalaikiai partneriai, anksti pradedantys dialogą su savivaldybėmis ir bendruomenėmis. Bendruomenės turi būti ne paramos gavėjos, o aktyvios teritorijų vystymo dalyvės.
Lietuvos bendruomenių konfederacija tampa nacionaline energetikos partnerystės platforma, telkiančia bendruomenes, savivaldybes, valstybės institucijas ir investuotojus. Jos vaidmuo: skatinti dialogą, teikti pasiūlymus viešajai politikai, padėti spręsti ginčus ankstyvoje stadijoje ir vertinti ne tik gamybos įmokų panaudojimą, bet ir realią jų kuriamą socialinę bei ekonominę naudą.
Todėl Lietuvos bendruomenių konfederacija siūlo parengti Nacionalinį energetikos partnerystės modelį, kuris aiškiai apibrėžtų valstybės, savivaldybių, bendruomenių ir energetikos vystytojų atsakomybę, nustatytų ankstyvo dialogo principus, suteiktų daugiau sprendimų galių savivaldai ir užtikrintų, kad energetikos projektų kuriama vertė pirmiausia stiprintų tas teritorijas, kuriose ši veikla vykdoma.
Lietuvai šiandien reikia ne tik daugiau žaliosios energijos. Jai reikia daugiau pasitikėjimo. Tik partneryste grindžiamas modelis leis sumažinti konfliktus, paspartinti projektų įgyvendinimą ir užtikrinti, kad energetikos transformacija kurtų naudą valstybei, savivaldai, bendruomenėms ir investuotojams.
